Močiutė pasakodavo apie budynes, kai prie mirusiojo sėdėdavo visą naktį, giedodavo, melsdavosi. Apie varpus, kurie skambėdavo visam kaimui. Apie duonos riekę, dedamą į karstą kelionei.
Šiandien daugelis šių papročių – tik prisiminimai. Bet kai kurie grįžta netikėtomis formomis.
Budynės: nuo nakties prie karsto iki virtualaus atsisveikinimo
Tradicinė budynė – bendruomenės ritualas. Kaimynai rinkdavosi pas mirusįjį, budėdavo pakaitomis, giedodavo religines ir liaudies giesmes. Tai buvo ne tik pagarba mirusiajam – tai buvo parama šeimai, nes nė minutę neliko vieni.
Miestų kultūra budynes nušlavė. Butai per maži, kaimynai nepažįstami, laiko nėra. Šarvojimo salės perėmė funkciją – bet be nakties, be giesmių, be bendruomenės.
Įdomu: pandemija sukūrė naują budynių formą. Virtualūs atsisveikinimo vakarai per Zoom, bendri prisiminimai socialiniuose tinkluose, nuotraukų albumai, kuriuos peržiūri dešimtys žmonių vienu metu. Technologija grąžino tai, ką atėmė urbanizacija – galimybę būti kartu, net esant toli.
Giesmės ir muzika: nuo raudų iki Spotify grojaraščių
Senovėje mirusįjį lydėjo raudos – improvizuoti verksmai, kuriuose moteris išgiedodavo mirusiojo gyvenimą, jo darbus, jo netektį. Profesionalios raudotojos buvo gerbiamos ir kviečiamos iš toli.
Vėliau raudas pakeitė religinės giesmės. „Marija, Marija”, „Viešpaties angelas”, „Palaiminti liūdintys” – melodijos, kurias atpažįsta kiekvienas, užaugęs katalikiškoje šeimoje.
Šiandien vis dažniau šeimos renkasi asmeninę muziką. Mirusysis mėgo džiazą? Gros džiazą. Mylėjo Vytautą Kernagį? Skambės „Kai sirpsta vyšnios”. Pasaulietinės laidotuvės atvėrė duris muzikai, kuri atspindi žmogų, ne tik tradiciją.
Kai kurie laidojimo namai jau siūlo sudaryti grojaraštį iš anksto – dar vieną būdą palikti savo pėdsaką.
Simboliai ir daiktai: ką dedame į karstą
Etnografai užfiksavo dešimtis dalykų, kuriuos lietuviai dėdavo į karstą: duoną, pinigus kelionei, nosinę ašaroms, rožinį, mėgstamą daiktą.
Katalikų bažnyčia daugelį šių papročių laikė prietarais, bet žmonės tyliai tęsė. Net ir šiandien galima pamatyti, kaip į karstą įdedama nuotrauka, laiškas, vaikų piešinys, mylima knyga.
Prasmė ta pati kaip prieš šimtmečius – noras palydėti su kažkuo asmeniško, suteikti kelionei ką nors savo.
Naujas fenomenas: daiktai, kuriuos dedame, keičiasi su karta. Jaunesnių žmonių laidotuvėse – telefonai, ausinės, net žaidimų pulteliai. Ironiška? Gal. Bet tai daiktai, kurie apibrėžė jų gyvenimą.
Gedulingi pietūs: nuo ritualo iki restorano
Tradiciškai gedulingi pietūs buvo ruošiami namuose. Kaimynės ateidavo padėti, kepdavo, verdavo, nakvodavo virtuvėje. Maistas buvo konkretus – košė, sriuba, bulvės, mėsa. Jokių egzotikų, jokių eksperimentų.
Valgių simbolika turėjo prasmę. Košė – amžinybės simbolis, nes grūdai auga iš žemės ir grįžta į žemę. Blynai – saulės simbolis. Kisielius – sielos kelionės simbolis.
Šiandien gedulingi pietūs vis dažniau vyksta restoranuose, kavinėse, nuomojamose erdvėse. Patogu, bet kažkas prarasta – ta bendruomeninė ruoša, kai virtuvė tapdavo susitikimo vieta.
Kita vertus, kur kreiptis dėl laidojimo paslaugų, ten dažnai galima gauti ir gedulingų pietų organizavimą – viskas vienoje vietoje, mažiau rūpesčių šeimai.
Gedulo laikotarpis: nuo metų iki savaitės
Senoji tradicija – gedėti metus. Juodi drabužiai, jokių švenčių, jokios muzikos, jokių vestuvių šeimoje. Visuomenė matė ir gerbė gedintįjį.
Tarybiniais laikais gedulas buvo trumpinamas – ideologija skatino „judėti pirmyn”. Religinis gedėjimas tapo privatus, beveik slaptas.
Šiandien gedulas – asmeninis pasirinkimas. Kai kurie dėvi juodą juostelę mėnesį, kiti – niekada. Visuomenė nebediktuoja – bet ir nebepalaiko taip, kaip palaikė bendruomeninė tradicija.
Psichologai sako: ritualizuotas gedulas padėjo. Aiškios taisyklės, aiškus laikotarpis, aiški pabaiga. Šiandien žmogus lieka vienas su savo skausmu, be struktūros, be bendruomenės pritarimo.
Kapų lankymas: Vėlinės ir kasdienybė
Vėlinių tradicija Lietuvoje – viena stipriausių Europoje. Lapkričio pirmoji – nacionalinė piligrimystė į kapines. Kamščiai keliuose, žvakių jūros, šeimų susitikimai.
Ši tradicija ne tik išlieka – ji stiprėja. Net jaunimas, kuris bažnyčioje būna tik per laidotuves, Vėlinėse lanko kapus. Tai tapę kultūriniu, ne vien religiniu ritualu.
Tačiau keičiasi lankymo kultūra. Anksčiau – reguliarus kapų tvarkymas, gėlių sodinimas, dažnas aplankymas. Dabar – rečiau, bet intensyviau, daugiausia Vėlinių metu.
Kolumbariumai ir kremavimas kuria naujas tradicijas. Kai nėra kapo įprasta prasme – kaip lankyti? Kai kurios šeimos kuria namų altorėlius, kitos – virtualias atminimo erdves internete.
Atminimo įamžinimas: nuo kryžiaus iki QR kodo
Tradicinis paminklas – kryžius arba akmuo su užrašu. Nuotrauka, datos, kartais eilėraštis ar citata. Taip buvo dešimtmečius.
Naujovė: QR kodai ant antkapių. Nuskenuoji – ir atsidaro svetainė su nuotraukomis, biografija, prisiminimais. Skaitmeninis paminklas šalia fizinio.
Kai kuriems tai atrodo šventvagiškai. Kitiems – natūrali evoliucija. Jaunesni žmonės, planuodami savo laidotuves, jau mąsto apie skaitmeninį palikimą: socialinių tinklų paskyros, el. laiškai, nuotraukų archyvai.
Laidojimo reikmenys irgi keičiasi – tradiciniai drabužiai lieka populiarūs, bet atsiranda ir norinčių būti palaidotiems su kasdieniais rūbais, mėgstamais marškinėliais, sportine apranga.
Ekologinės laidotuvės: sena nauja tradicija
Prieš krikščionybę baltai laidojo gamtoje, be karsto, kūną grąžindami žemei tiesiogiai. Ši praktika buvo užmiršta šimtmečiams.
Dabar ji grįžta – ekologiškų laidotuvių forma. Biologiškai skaidūs karstai, natūralūs audiniai, laidojimas miške, kur kapas virsta medžiu.
Lietuvoje tai dar reta – infrastruktūros nėra, įstatymai nelankstūs. Bet paklausa auga. Žmonės, gyvenę ekologiškai, nori ir mirti ekologiškai.
Kas išlieka amžiams
Per visas transformacijas kai kas nesikeičia.
Noras atsisveikinti – ritualas, kuris suvienija gyvuosius ir atskiria nuo mirusiojo.
Noras prisiminti – paminklai, nuotraukos, pasakojimai, kurie išlaiko žmogų gyvą atmintyje.
Noras palaikyti – bendruomenė, šeima, draugai, kurie supa gedinčiuosius.
Formos keičiasi: nuo budynių iki Zoom, nuo raudų iki Spotify, nuo duonos karste iki QR kodo ant antkapio. Bet esmė ta pati, kokia buvo prieš tūkstantį metų.
Lietuviškos laidotuvių tradicijos nemiršta – jos transformuojasi. Ir kiekviena karta prideda savo sluoksnį prie šio seniausio žmogiško ritualo.
