Nemuno kilpų regioninis parkas

Punios piliakalnis yra vakariniame Punios miestelio pakraštyje, Nemuno ir Punelės slėnių sandūroje. Vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvoje, įspūdingas, aukštas (30 m aukščio), stačiašlaitis Punios piliakalnis yra svarbus archeologinis paminklas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje turįs savitą ir sudėtingą, nors ir nelabai ilgą istoriją. Punios piliakalnis buvo įrengtas palyginti vėlai, tik II tūkstantmečio pradžioje. Tuo tarpu bemaž visų Lietuvos piliakalnių istorija siekia žymiai senesnius laikus, dažnai net laikotarpį prieš mūsų erą. Punios piliakalnis kaip gynybinis objektas gyvavo labai trumpą laiką. Jis iš karto buvo įrengtas kaip vienas gynybinių taškų, nukreiptų prieš kryžiuočių agresiją. Strateginiu aspektu tai puikiai parinkta vieta gynybai: masyvus ir aukštas kranto iškyšulys, iš trijų pusių apsuptas natūralių kliūčių.

Punios piliakalnio populiarumą padidino nuo seno gyva nuomonė, kad 1336 m. čia (apgultuose Pilėnuose) nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio. Nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo, bet nenorėdami pasiduoti, jie padegė pilį ir visi iki vieno kartu su Margiriu žuvo liepsnose. Istorikai neabejoja fakto tikrumu, tik dėl vietos nesutaria. Ankstesnių laikų tyrinėtojai (T.Narbutas) spėjo, kad Pilėnų būta Punioje, mat ankstyvoji Punios pilis yra vienaamžė su Pilėnais. Istorikų ginčas dėl legendinių Pilėnų vietos (Punia ar Trapai Žemaitijoje), prasidėjęs XVI a. užtruko iki šiolei. Pilėnų tragedija plačiai aprašyta daugelyje literatūros, dramos bei muzikos kūrinių.

1382 m. žygio metu kryžiuočius pasitiko gerai įtvirtintas, pritaikytas ilgai gynybai Punios piliakalnis. Čia buvo net krosnis metalui lydyti. Ji stovėjo pietiniame aikštelės pakraštyje, vėjų pagairėje. Vėjas padėdavo įpūsti ugnį. Kasinėjant rastas jos pagrindas, perdegusio molio padas ir du moliniai vamzdeliai orui pūsti. Jau tuo metu aikštelėje būta medinių pastatų.

Saviti buvo pylimo įtvirtinimai. Originalus ąžuolinių tašų ir rąstų karkasas, aptiktas Punios piliakalnio pylime, lig šiol yra vienintelis toks tyrinėtų piliakalnių tarpe. Ąžuoliniai rąstai, sukloti skersai ir išilgai taisyklingais keturkampiais. Klojant juos kryžmai kas 60 cm, drauge buvo plūkiamas molis. Tokios sudėtingos konstrukcijos pylimas buvo labai stiprus. Piliakalnio aikštelėje pastatai statyti iš kryžmai kampuose sunertų rąstų. Aikštelė buvo apsupta tvirtu ąžuolinių rąstų aptvaru.

Didžiulėje apie 1 ha ploto netaisyklingoje trikampėje aikštelėje, galėjusioje sutalpinti daug gynėjų, dunksojo labai tvirta gynybinė Punios pilis (1382 m.). Apjuostas galingu (75 m ilgio, 34 m pločio ir 6 m aukščio) pylimu, sutvirtintu originaliu karkasu, bei 60 m ilgio ir 20 m pločio grioviu, piliakalnis buvo galinga tvirtove. XIII-XIV a. - pagrindiniu piliakalnio egzistavimo laikotarpiu, jo pylimas buvo piltas ir tvirtintas bent 3 kartus.

Punios piliakalnis archeologų tyrinėtas 1958-1961 m. (R.Volkaitė-Kulikauskienė). Kasinėjimai parodė, kad būta trijų statymo laikotarpių, o pati pilis yra ne kartą degusi. Remiantis archeologiniais tyrimais, rašytiniais šaltiniais ir XVIII a. Punios planu, buvo grafiškai atkurtos dvi Punios pilys. Viena iš jų XIII a. pabaigos - XIV a. pradžios, kita - XVI a. pabaigos - XVII a. Iš rastų šukių pavyko sudėti vieną XIV a. keramikinį puodą. Paminėtini kiti ankstyvojo pilies laikotarpio radiniai: geležiniai peiliai, akmeniniai galąstuvai, verpimo įrankių dalys, daug puodų šukių.

Savo pagrindinio vaidmens Punios piliakalnis neteko XIV a. pabaigoje, tačiau gyvenimas jame nutrūko neilgam, ir ypač judrus jis tapo XV ir XVI a., kai Punia tapo karališkuoju dvaru, o piliakalnio viršūnėje išaugo rūmai - Punios valdytojų rezidencija. Manona, kad XV a. pradžioje atstatytoje pilyje buvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto žiemos buveinė ir mėgstama medžioklių vieta. Tuo laikotarpiu piliakalnio aikštelėje buvo pastatyti puošnūs rūmai. Apie buvusią jų prabangą byloja radiniai bei storas trijų laikotarpių kultūrinis sluoksnis. Rūmai buvo laužytos linijos, pritaikyti prie aikštelės formos. Pastato būta erdvaus: pamatų ilgis daugiau kaip 30 m, plotis - 11 m. Spėjama, kad pastatas buvo medinis, tačiau atskiros jo dalys galėjo būti ir mūrinės. Ypač tai pasakytina apie bokštą. Aptikta daug sudegusių medinių pastatų liekanų, akmenų grindinio ir plūkto molio fragmentų. Didžiausią šio laikotarpio radinių dalį sudaro keramika - puodų šukės ir vazono formos kokliai.

Rūmai sudegė XVI a. viduryje, bet jų vietoje netrukus iškilo nauji. XVII a. čia buvo Punios seniūnijos centras, priklausęs didikams Korvinams-Gonsievskiams. Patys didžiausi pertvarkymai piliakalnyje buvo atlikti XVI a. antroje pusėje ir XVII a. Kiemas buvo išgrįstas akmenimis, padaryti latakai vandeniui nutekėti, naujas įvažiavimas. Į kiemą nuo miestelio pusės buvo galima patekti pylimo viduryje įrengtu 4-6 m pločio įvažiavimu, kurio šonai buvo sutvirtinti mūrinėmis tinkuotomis sienomis. Įvažiavimo viduryje buvo kaustyti vartai. Punios miestą nuo piliakalnio skyrė ne tik pylimas su įvažiavimu, bet ir griovys. Per jį turėjo būti tiltas. Spėjama, kad paskutinį kartą rūmai sudegė XVIII a. pradžioje, greičiausiai per karus su švedais.