Balbieriškio atodanga
Balbieriškio atodanga yra Nemuno slėnio kairiajame šlaite, Žydaviškio kaime, prie pat kelio Alytus - Prienai.
Geologiniu gamtos paminklu ji paskelbta 1974 m.
Pagrindinė atodangos dalis yra 1700 m ilgio ir 40 m aukščio. Joje atidengta ledynų suvilktų nuogulų storymė bei 7-10 m storio juostuotųjų ežerinių molių klodai, susiklostę dideliame prieledyninių Balbieriškio - Simno marių dugne. Iš juostelių (dar vadinamų varvomis) skaičiaus galima nustatyti, kiek metų tyvuliavo šaltavandenės prieledyninės marios. Čia jos užsibuvo apie 200 metų.
Balbieriškio atodangų šlaitai ne visai stabilūs, juose pasitaiko nuošliaužų, griūčių, yra ir veiklių griovų ar jų užuomazgų. Ypač Balbieriškio atodangoms priskirto ploto šiaurinėje dalyje, apaugusioje mišku, labai giliai įsirėžusi sena griova su jos šlaitų daugybėje vietų atsidengusiais uolienų sluoksniais ir su šaltiniuotu dugnu (teka upokšnis).
Daug gamtininkų mokslininkų įvairiais laikais (V. Mikaila, A. Basalykas ir kt.) lankėsi, aiškindamiesi Balbieriškio atodangose slūgsančių uolienų stratigrafinę padėtį, litologinius ypatumus, mineralinę sudėtį ir t.t. Negalima nepaminėti unikalaus reginio, atsiveriančio nuo atodangos viršaus. Tai vienas gražiausių Lietuvos peizažų. Apie čionykščių aukštų šlaitų įspūdžio galią savo laiku kalbėjo Tumas Vaižgantas, čia kvietė pabūti Kazys Boruta …
“Keliaujančiam Nemunu į Balbieriškį užsukti nebūtina, bet į skardį, kuris iškyla kairėje stačia 40 metrų siena, neįkopti nevalia. Reginys toks, kokio iki šiol dar nepatyrei! Nematęs Nemuno nuo Balbieriškio šlaitų, dar negali girtis matęs mūsų upių tėvą” (Č. Kudaba)
“Nuo aukšto kalno briaunos, kuria eina plentas iš Balbieriškio į Prienus, tarytum ekrane, atsiveria reto grožio panorama: tiesus Nemuno ruožas dešinėje ir švelnus, lyg sidabrinis jo lankas kairėje” (B. Kviklys.)
Saugomų teritorijų valstybės kadastras: http://stk.vstt.lt/stk/default2.jsp?kodas=0700000000024
|
