Interneto forumuose, socialiniuose tinkluose, veterinarijos klinikų laukiamuosiuose – visur vyksta ta pati diskusija. Sterilizuoti ar ne? Kada? Ar tikrai būtina?
Pakalbinome penkis kačių šeimininkus, kurie jau praėjo šį kelią. Jų istorijos skirtingos, bet išvados – stebėtinai panašios.
„Atidėliojau, kol tapo per vėlu pasirinkti”
Rūta, 34 metai, Vilnius
„Mano Pūkė buvo namų katė. Galvojau – kam ta sterilizacija, ji niekur neišeina, su jokiu katinu nesusitiks. Klasikinė klaida.
Vieną dieną netyčia pravėriau balkoną. Pūkė išspruko. Grįžo po trijų dienų. O po mėnesio supratau, kad ji nėščia.
Gimė penki kačiukai. Vienam radau namus per savaitę, kitam – per mėnesį. Likę trys gyveno pas mane tris mėnesius, kol pavyko įkalbinti pažįstamus. Tai buvo košmaras – šešios katės viename bute.
Po to iškart nuėjau į kliniką. Pūkę sterilizavo, visus kačiukus irgi, kai tik paaugo. Daugiau jokių netikėtumų.
Ką supratau? Kad „ji neišeina į lauką” – ne argumentas. Vienas atsitiktinumas pakeitė pusmetį mano gyvenimo.”
„Labiausiai bijojau anestezijos”
Tomas, 28 metai, Kaunas
„Esu tas tipas, kuris googlina simptomus ir randa mirtinas ligas. Kai veterinaras pasiūlė sterilizuoti mano Čipsę, pirmiausia perskaičiau visus įmanomus siaubo scenarijus apie anesteziją.
Katė gali neatsibusti. Gali būti alergija vaistams. Gali sustoti širdis. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau bijojau.
Tada pasikalbėjau su veterinaru – ne internetu, o akis į akį. Jis paaiškino, kad kačių sterilizacija – viena saugiausių operacijų. Kad komplikacijos būna vienam iš kelių tūkstančių. Kad prieš operaciją atliekami tyrimai, kurie parodo rizikas.
Čipsė operaciją pernešė puikiai. Vakare jau vaikščiojo, kitą dieną ėdė. Aš pergyvenau labiau nei ji.
Ką supratau? Kad internetas – blogas patarėjas. Geriau kalbėtis su specialistu.”
„Galvojau, kad tai neetiška”
Indrė, 41 metai, Klaipėda
„Ilgai turėjau filosofinių abejonių. Kas man davė teisę keisti gyvūno kūną? Ar tai ne per didelis kišimasis į gamtą?
Paskui mano Ruda patyrė pirmą rują. Dvi savaitės košmaro. Katė rėkė dieną ir naktį. Nebevalgė normaliai. Bandė išsprukti pro kiekvieną plyšį. Buvo akivaizdžiai nelaiminga.
Supratau, kad mano „gamta” – tai butas ketvirtame aukšte. Mano katė niekada nesusitiks su katinu, nesusilauks kačiukų, neišgyvens to, kam jos instinktai ją ruošia. Ji tiesiog patirs tą hormoninį siaubą kas kelias savaites iki gyvenimo pabaigos.
Tada etika apsivertė aukštyn kojomis. Neetiška būtų NESTERILIZUOTI – pasmerkti ją nuolatiniam stresui be jokios prasmės.
Rudą sterilizavau po antros rujos. Ji tapo visiškai kita – rami, laiminga, patenkinta gyvenimu bute.
Ką supratau? Kad etika turi būti praktiška, ne abstrakti.”
„Pinigų klausimas buvo realus”
Marius, 25 metai, Šiauliai
„Būkim atviri – buvau studentas, kai pasiėmiau katę. Pinigų – minimaliai. O sterilizacija kainavo tiek, kiek mano savaitės maistas.
Atidėliojau. Sakiau sau – kitą mėnesį, kai gausiu stipendiją. Paskui – kai susirasiu darbą. Paskui – kai atsiskaitysiu už egzaminus.
Per tą laiką mano Luna patyrė keturias rujas. Kaimynai skundėsi dėl triukšmo. Nuomotojas grasino išmesti.
Galiausiai susiradau informacijos apie socialines programas. Pasirodo, kai kurios prieglaudos siūlo sterilizaciją pigiau. Veterinarijos gydykla irgi turėjo nuolaidų programą studentams.
Sumokėjau perpus mažiau nei tikėjausi. Ir supratau, kad visi tie mėnesiai atidėliojimo kainavo daugiau – nervais, santykiais su kaimynais, pačios katės stresu.
Ką supratau? Kad verta ieškoti variantų, o ne tiesiog sakyti „per brangu”.”
„Norėjau, kad katė patirtų motinystę”
Vaida, 52 metai, Panevėžys
„Užaugau kaime, kur katės veisdavosi laisvai. Man atrodė natūralu, kad katė turi bent kartą atsivestų. Kažkokia gyvenimo patirtis, kurią norėjau jai suteikti.
Mano Dora susilaukė vieno vado – trijų kačiukų. Gimdymas buvo sunkus, vienas kačiukas negyvybingas. Dora po to sirgo – gimdos infekcija, antibiotikai, pakartotiniai vizitai pas veterinarą.
Kačiukams ieškojau namų du mėnesius. Vienam vis dar ieškau – jis gyvena pas mane jau pusę metų.
O Dora? Po viso to patyrimo ją sterilizavau. Veterinaras pasakė tiesiai: dar vienas nėštumas būtų didelė rizika jos sveikatai.
Ką supratau? Kad „motinystės patirtis” – tai mano, žmogaus, projekcija. Katei tai buvo stresas, skausmas ir komplikacijos. Ne romantiška gyvenimo pamoka.”
Bendra išvada, skirtingi keliai
Penkios istorijos, penkios skirtingos priežastys atidėlioti ar abejoti. Bet visos baigėsi tuo pačiu sprendimu.
Kiekvienas šeimininkas turėjo savo kelią – per baimę, abejones, finansinius sunkumus ar filosofines dilemas. Ir kiekvienas, praėjęs tą kelią, sako tą patį: reikėjo padaryti anksčiau.
Sterilizacija nėra tobulas sprendimas. Ji neatsakys į visus klausimus apie gyvūno gerovę. Bet ji išsprendžia vieną konkrečią problemą – ir išsprendžia patikimai.
Ką daryti, jei vis dar abejojate
Pirma – pripažinkite, kad abejonės normalios. Tai sprendimas dėl kito gyvo būtybės. Natūralu jausti atsakomybę.
Antra – išsirašykite savo konkrečias abejones. Baimė dėl operacijos? Etiniai klausimai? Pinigai? Kiekviena problema turi sprendimą.
Trečia – pasikalbėkite su veterinaru. Ne su internetu, ne su draugais, kurie „kažką girdėjo”. Su specialistu, kuris atliko šimtus tokių operacijų.
Ketvirta – pasikalbėkite su kitais šeimininkais, kurie jau praėjo šį etapą. Jų patirtis vertingesnė už bet kokią teoriją.
Ir penkta – priimkite sprendimą. Atidėliojimas irgi yra sprendimas – tik dažniausiai ne pats geriausias.
Jūsų katė pasitiki jumis. Ji negali priimti šio sprendimo pati. Tai jūsų atsakomybė – ir jūsų galimybė pasirūpinti ja tinkamai.
