Kiekvienas pažįstame bent vieną žmogų, kuris nuolat kažką pradeda – naują projektą, hobį, tvarkymąsi ar net gyvenimo etapą – bet taip ir nebaigia. Vieną dieną kalba apie sportą, kitą jau planuoja verslą, o trečią… vėl viską meta. Kodėl taip nutinka? Ir kodėl kai kuriems žmonėms taip sunku pabaigti tai, ką pradėjo?
Vidinė ugnis gesina greičiau nei turėtų
Didžioji dalis nebaigtų projektų gimsta su tikru entuziazmu. Pirmąsias kelias dienas idėja dega ryškiai – perkami įrankiai, kuriami planai, pasakojama aplinkiniams. Bet greitai ugnis ima blėsti. Kodėl?
Vienas dažniausių paaiškinimų – trumpalaikė motyvacija. Ji veikia tarsi cukraus dozė: greitai pakelia, bet dar greičiau išblėsta. O kai nebelieka įkvėpimo, lieka tik darbas – nuobodus, lėtas ir reikalaujantis pastangų. Būtent tada žmonės pradeda abejoti, ar visa tai iš viso verta.
Tobulumo siekis – geriausias būdas nieko nepadaryti
Kartais priežastis yra ne motyvacijos stoka, o atvirkščiai – per dideli lūkesčiai. Noras padaryti idealiai gali paralyžiuoti veiksmą. Jei nesugebu iškart pasiekti tobulumo, gal geriau visai nepradėti? Arba pradėti, bet vos pamačius trūkumų – mesti.
Toks mąstymas ypač dažnas tarp kūrybingų žmonių. Jie nori, kad kiekvienas veiksmas būtų išskirtinis, įsimintinas, vertas pasididžiavimo. Tačiau realybė tokia – bet kuris rezultatas prasideda nuo nepatrauklaus juodraščio. Ir tik retas sugeba jį perdirbti iki vertingo kūrinio.
Kada tinginystė – ne tinginystė
„Aš tiesiog tingiu.“ Taip dažnai sako tie, kurie nieko nebaigia. Bet tinginystė dažnai slepia ne charakterio trūkumą, o baimę. Baimę susidurti su nesėkme, su kritika, su tuo, kad galbūt nesu toks gabus, kaip įsivaizdavau. Ir tada, tarsi išsaugodamas save, žmogus palieka darbą nebaigtą – juk jei nepabandžiau iki galo, tai negaliu ir pralaimėti.
Kita priežastis – tiesiog informacijos perteklius. Šiuolaikinis žmogus nuolat blaškomas: vieną akimirką galvoji apie kelmų šalinimą kieme, kitą – apie kelionę į Japoniją, o tada prisimeni, kad reikėtų keisti darbą. Per daug pasirinkimų = per mažai veiksmų.
Kiemo vaizdas kaip veidrodis
Kiekvieno namų aplinka daug pasako apie žmogų. Ne tik tai, ar ten švaru, bet ir ar aplinka yra baigta. Ar matai pusiau nugriautą šiltnamį, krūvą senų plytų ar kelmus, kurie taip ir liko išsikišę vidury kiemo?
Tvarkymas – tai simbolinis aktas. Jis reiškia, kad žmogus pasiruošęs judėti į priekį, kad atsisako chaoso ir įsipareigoja savo erdvei. Tačiau labai dažnai kiemo tvarkymas sustoja… ties kliūtimi. Labai pažįstamas atvejis – išpjauti medžiai, bet kelmai liko. Kodėl? Nes tai jau reikalauja technikos, pastangų, sprendimų.
Ir štai čia žmonės dažnai stabteli – vietoje aiškios eigos atsiranda atidėliojimas. Tačiau tiesa paprasta – kai žinai, kiek kainuoja kelmų frezavimas ir turi aiškią komandą darbui, veiksmas tampa daug paprastesnis nei atrodo.
Skaldyk darbus, o ne valią
Psichologai dažnai rekomenduoja didelius darbus skaidyti į mažus. Tai galioja viskam – nuo knygos rašymo iki sklypo tvarkymo. Jei planuoji per dieną padaryti viską, greičiausiai nepadarysi nieko. Bet jei sakai sau: „Šiandien tik pašalinsiu vieną krūmą“ – yra šansų, kad po to išjudėsi toliau.
Panašiai dirba ir profesionalios tvarkymo įmonės. Jos vertina kiekvieną etapą – nuo žolės pjovimo iki žemės lyginimo. Vienas iš tokių pavyzdžių – www.aplinkostvarkymas.lt, kur komanda pasiūlo aiškų sprendimą be bereikalingų planavimo dramų. Kartais tereikia vieno skambučio.
Sprendimų atidėliojimo kaina
Neužbaigti darbai ne tik erzina – jie ima kainuoti. Fiziškai – kai susidaro netvarka, genda turtas, mažėja sklypo ar objekto vertė. Psichologiškai – kai jaučiamas pastovus spaudimas: „turėčiau tai padaryti“. Tas „turėčiau“ tampa triukšmu galvoje, kuris lydi visur – darbe, prie stalo, net ilsintis.
Kai kuriems žmonėms reikia tik išorinio postūmio – draugo, specialisto ar net tvirtai suplanuoto veiksmo, kuris sustabdytų ciklą. Užtenka mažo pokyčio, kad sugrįžtų kontrolės jausmas.
Kai pasikeičia ne tik kiemas, bet ir mąstymas
Įdomiausia – kai žmonės sutvarko vieną sritį savo gyvenime (kad ir kiemą), dažnai po to lengviau imasi ir kitų. Tai kaip domino efektas: išjudinus vieną sritį, viskas ima stotis į savo vietas.
Aplinka veikia mus daugiau, nei mums atrodo. Jei aplink mus – pusfabrikačiai, netvarka, užsilikusios pusinės idėjos – ir galvoje formuojasi panašus vaizdas. Bet kai susitvarkome – atsiranda ir aiškesnė kryptis, ir didesnis pasitenkinimas.
Kai viskas sustoja – pajudėk nuo mažo dalyko
Jei esi vienas tų žmonių, kurie viską pradeda, bet nieko neužbaigia – galbūt atėjo laikas pakeisti požiūrį. Nepradėti dar vieno projekto. O grįžti prie seno. Ne kurti naują planą. O atlikti vieną mažą veiksmą, kuris išjudintų visą grandinę.
Galbūt tai skambutis dėl seniai planuoto tvarkymo. Gal – prisėdimas prie nebaigto darbo. O gal – tiesiog viena žinutė. Svarbiausia – ne kiekybė, ne idėjos, ne tobulumas. Svarbiausia – kad pajudėtų. Nes kai pajuda viena dalis, likusios dažnai seka iš paskos.
